katinas

kãtinas sm. (3^b) 1. SD109, R, MŽ, K, M kačių patinas: Rudas katinas styp, styp nuo durų ir palindo po stalo Žem. Vieną kartą traukė iš medžioklės senas katinas P.Cvir. Katinas vienas sau randa žaidimą Gg. Katinas sėdi, išsišiepęs žiūri, kad ką prigautų B. Ėmiau katinu kopti į stačiausį smilčių kriaušį Vaižg. Šuns riste (risčia) bėga kãtinas J. Katináitis, katin(i)ùkas NdŽ. Kaip katinėlis rainas laižeis Pl. Katinėli, martynėli, mane lapė neša, žu pakaušio peša (ps.) Rod. Buvo katinas ir gaidys ir turėjo miške trobelę (ps.) Lš. Muzikantą katinaĩ papjovė, o jo kaulus į kašàs sukrovė (muzikantas pranyko) Dkš. Nežinau kaip kitiems, o man ši Audros kalba tiko kaip katinui dešra (labai patiko) rš. ^ Katinas iš namų, pelės iš kampų B. Pasišiaušia kaip katinas, šunį sutikęs Sim. Katinas glostomas ręž uodegą M.Valanč. Aš tave myliu kaip šuo katiną (iron.) Al. Niurzga kaip katins, uodegą laužomas Krtn. Dairosi kap katinas į lašinius Lp. Apsidirbo kap katinas su lašiniais Dg. Eina kaip katinas par karštą tyrę Prk. Pelenuose juodas katinas tupi (puodas) LTR. Tupi kampe katinas, kas pajudina – bažinas (varpas) Kpč. Padėk Dieve, katinas bažnyčioj (tesie, tesižinai) Krok. 2. prk. maloninis kreipimasis: Nu, katinùtis (kreipiamasi į vaiką), kas pasidarė, ko verki?! Upt. Skrisk, ma[no] kãtinas! (kreipiamasi į mažą vaiką) Dv. 3. Ar, Smn, Jnš, BŽ492 toks oblius, drožtuvas, dvitraukis. 4. primazgytuvė: Be katino vis tiek nepradėsi austi Ad. 5. [K] inkaras: Katinas iria žeme, kol laivą sustabdo J. 6. Kn, K.Būg plūdė, kuri parodo kato (inkaro) vietą.

◊ jū́ros kãtinas; rš zool. ruonių šeimos jūrų gyvūnas (Otaria ursina).

katinaĩs eĩti Rt, Vaižg rėplioti žaidžiant: Vaikai mušdavo kiaulelę, eidavo smigute, akute, katinais, lenktyn V.Piet.

kãtino ãšara labai mažai ko nors: O darbų čia, galima sakyti, beliko vos katino ašara sp.

kãtino paũtai; Mt bot. kartusis šventadagis, vokiadagis (Cnicus benedictus).

katinũos eĩti Lš imtis.

mãrių kãtinas jūros katinas: Juodas kaip marių katinas Ėr.